Straipsnio komentarai „Dialogo“ svetainėje.

 Jau kuris laikas sklando žinia, kad penktokams bus perkami kompiuteriai. Vienoje kitoje mokykloje vyksta eksperimentai – aiškinamasi, kurie kompiuteriai geriausiai tiktų, ką su jais galima veikti pamokose. Tik ar kam įdomūs tų eksperimentų rezultatai?

Nepatekusieji į šiuos eksperimentus lesioja informaciją tik iš antrų ar trečių lūpų. Vos vieną kitą nuobirą randame kur nors internete ar kokiame forume, pavyzdžiui, Lietuvos novatoriško švietimo. Oficialios informacijos Švietimo ir mokslo ministerijos ar jai pavaldžių institucijų interneto svetainių naujienose neteko aptikti. Gal nerimtai ieškojau, o gal tai visiškai nereikšminga? Juk kalbama tik apie 12 milijonų, kuriuos ketinama išleisti dar šiais metais... Daug svarbiau, kur ministras buvo, ką pasveikino ar apdovanojo, kur jam šiltai paplojo, o kur nekultūringai nušvilpė... Tad teks remtis tik neoficialiais šaltiniais ir savo paties nuomone bei intuicija.

Šių metų kovo pabaigoje „Lietuvos žinios“ išspausdino optimizmu netrykštantį K.Kazakevičiaus straipsnį „Būsimos dovanos nedžiugina“. Atrodytų keista – trečdalis penktokų gali gauti po kompiuterį, o optimizmo nematyti. Kodėl?

Kuo ypatingas tas planšetinukas?

Neabejotina, kad geros kompiuterinės technikos ir programinės įrangos mokykloms dar tikrai trūksta. Bet ar tikrai tie kompiuteriai turi būti planšetiniai? Kuo ypatingi tie planšetinukai, kad taip jais susižavėję politikai?

Planšetinis kompiuteris tikrai yra puiki šiuolaikinio vadybininko ar šiaip aktyvaus, nuolat judančio žmogaus pagalbinė priemonė, leidžianti nuolat „jausti įvykių pulsą“ – visuomet turėti pasiekiamą internetą, elektroninį paštą, reikalingus žodynus, žemėlapius, būtiniausias knygas (jei jos yra elektroniniu pavidalu). Laisvalaikiui dar galime prisikimšti visokių įdomių niekučių, pavyzdžiui, vaikų taip mėgstamų žaidimų...

Tad ar tikrai planšetinukas šiuolaikiniam penktokui (ar kito amžiaus moksleiviui) yra būtinybė? Ką su juo veiks penktokas pamokose, namuose? Ar jam pakaks vien planšetinuko? Ar nereikės prie planšetinuko pridėti ir įprasto kompiuterio? Jei taip, tai gal geriau iš karto pirkti tokius kompiuteriukus, kurie atstotų ir planšetinuką, ir įprastą? Politikams šis klausimas, atrodo, mažai rūpi: eksperimentuokite, kiek norite, bet nepriklausomai nuo rezultatų pirksime planšetinukus! Tai politinis sprendimas.

Skaitmeninis ugdymo turinys

Apžvelgus šiuo metu turimą penktokams pritaikytą skaitmeninį ugdymo turinį džiaugsmas neapima: gamtos mokslų V–VI kl. kursas (kai kurioms pamokoms po 5–10 min.), patrauklus (žaidybiškas) lietuvių kalbos kursas ir rinkinys literatūros kūrinių tekstų V–VIII klasėms (suskaitmenintų ES lėšomis)… Tik ar visuomet autoriai bus tokie geri ir toliau leis savo kūrinius nemokamai publikuoti? Ar atsiras internete ir vadovėliai? Juolab kad praėjusių metų gruodį pakeistas Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas elektroninių knygų visiškai nesaugo.

Ugdymo plėtotės centras dar tik anonsuoja ką tik startavusius ir ES lėšomis ketinamus finansuoti projektus V–VIII klasių kai kurių dalykų turiniui kurti. Taigi 2015 m. turbūt jau ką nors rimtesnio turėsime. O kol kas akivaizdu, kad daugelis iki šios dienos sukurtų mokomųjų programų, jei joms kurti nebuvo naudotos internetinės technologijos, planšetiniuose kompiuteriuose neveiks. Taigi penktokai taps ypač kompiuterizuoti – pagrindiniam darbui naudosis įprastais kompiuteriais, papildomam ir žaidimams – planšetiniais.

Interneto ryšys ir planšetinukai

Planšetinis kompiuteris ir internetas – sunkiai atskiriami dalykai. Tad svarstant apie planšetinukus, kuriais vaikas naudosis ir mokykloje, ir namuose, privalome numatyti, kad tie kompiuteriai turėtų 3G ryšį (o tai reiškia, kad turime rinktis brangesnius planšetinukus!). Vien paprasto bevielio ryšio („Wi-Fi“), kuriuo aprūpintos ar privalės būti aprūpintos mokyklos, nepakaks. Juk namuose daugelis vaikų prisijungti prie bevielio interneto neturės galimybės. Taigi išlenda dar viena kaina – nuolatinis mokestis už internetą planšetiniuose kompiuteriuose. Kas mokės? Mokykla, valstybė, projekto vykdytojai? O gal tai papildomas mokestis tėvams? Dar viena išeitis – planšetinukais naudotis tik mokykloje. Namuose niekas nesikeis – kaip mokėmės, taip ir mokykimės iš tradicinių vadovėlių, tradicinėmis priemonėmis.

Mokymosi individualizavimas

Švietimo ir mokslo ministro vardu kalbantys patarėjai vienu svarbiausių projekto „1:1“ (vienas kompiuteris vienam penktokui) tikslų įvardijo mokymo(si) individualizavimą. Sveikintinas siekis. Juk mokinių beviltiškai mažėja. Mokyklų tinklą esame priversti optimizuoti. Tad toks projektas gali labai pagelbėti – daugelio mokyklų nebereikės! Ypač kaimuose, kur vaikų labai mažai… Nebereikės išlaikyti administracijos, šildyti, valyti, remontuoti ir t. t. Nebereikės ir geltonųjų autobusiukų! Mokiniai galės mokytis individualiai namuose. Kiekvienas pagal savo norą, įpročius ir pajėgumus. XIX a. antrosios pusės Lietuvos mokyklos simbolį – motiną su vaiku prie verpimo ratelio nežymiai tereikės pakeisti: verpimo ratelį pakeisti individualizuoto mokymo(si) planšetinuku! Geriausių mokytojų pamokų įrašus bus galima sudėti į internetą, o tada pakaks ir emeritų-konsultantų... Pakonsultuos jie vaikus (ar jų mamas) nuotoliniu būdu, užduos savarankiškų darbų, patikrins, kaip juos atliko... Gal toks likimas laukia nykstančių tautų? Protingi rengiasi tam iš anksto. O mes gi tikrai protingi, Lietuva – drąsi šalis!

Koks projekto tęstinumas?

Šiemet iš ES paramos lėšų gal ir pavyks aprūpinti planšetinukais ne daugiau kaip trečdalį penktokų (remiuosi spaudoje sklandančia ŠMM informacija). Reikia nepamiršti, kad dar ir visiems penktokų mokytojams reikės po tokį pat. O ką darysime su likusiais dviem trečdaliais penktokų? Gavusieji planšetinukus penktokai lyg ir praras teisę migruoti iš vienos mokyklos į kitą: ką toks moksleivis veiks mokykloje, kurios penktokai ir mokytojai tų kompiuterių negavo? Arba ką darys iš nelaimingos mokyklos atėjęs penktokas?.. Greičiausiai lietuviai taps visiškai sėslūs.

Dar rimtesnis klausimas – ką darysime kitąmet. Tikimės, kad švietimo sistemos reformatoriai ir valstybės biudžete numatė kasmet po kokius 30 mln. litų planšetinukams. Kitaip nesuprantamas būtų 12 mln. vertės eksperimentas. O žinant, kad planšetinukai tėra puikus papildomas įrankis ir normaliam darbui bent kol kas netinka, reikia tikėtis, kad švietimui, be minėtų 30 milijonų, kasmet dar bus numatoma lėšų ir įprastų kompiuterių mokykloms pirkimui bei turimų atnaujinimui.

Asmeninis eksperimentas

Siekdamas neatsilikti nuo būsimųjų penktokų šiuos pamąstymus sumaniau užrašyti planšetinuku – kelionėje tik jį teturėjau. Pirmiausia teko sugalvoti, kaip rašyti – nė vienos įprastos programos tekstams rašyti daugelyje planšetinukų nėra, – ne tokia jų paskirtis. Kelios interneto naršyklės, elektroninio pašto programa, reikalingi žodynai, žemėlapių programa... Nė viena iš jų neskirta tekstams rašyti. Gal sau elektroninį laišką rašyti? Kvailoka. Netyčia prisiminiau Google dokumentus. Bingo! Pasileidau interneto naršyklę ir prisijungiau prie Google dokumentų. Sekėsi pakenčiamai, juodraštį vargais negalais parašiau. Taisiau tekstą jau grįžęs, savo įprastame kompiuteryje. Ir kito straipsnio rašyti planšetinuku, kad ir koks jis mielas, tikrai nenorėčiau. Nes šis procesas primena kelnių movimąsi per galvą...

Kiekvienam, rekomenduojančiam mokyklose naudoti vien planšetinukus, patarčiau bent po puslapio apimties straipsnelį parašyti, vieną kitą šaltinį pacituoti, paskui korektūrėles pataisyti, o tada grįžti prie šio klausimo svarstymo. Dalykiškesnė diskusija būtų. Lengviau būtų apsispręsti, ką rinktis – planšetinukus, nešiojamuosius ar įprastus stacionariuosius kompiuterius. Manau, kad išvada būtų – duetas! Planšetinukas ir įprastas kompiuteris. Tikrai „perspjautume“ daugelį valstybių, pradedant gruzinais ir baigiant estais.

Straipsnis spausdintas laikraštyje „Dialogas“ (2012-04-12)